Tulžies refliuksas: kuo skiriasi nuo rūgštinio ir kodėl vaistai nuo rėmens nepadeda

Tulžies refliuksas — tai tulžies patekimas atgal iš dvylikapirštės žarnos į skrandį, o kartais ir toliau į stemplę. Medicinos literatūroje ši būklė vadinama duodenogastriniu refliuksu arba tulžies (šarminiu) refliuksiniu gastritu.

Tai nėra tas pats, kas rūgštinis refliuksas. Rūgštinio refliukso metu kyla skrandžio rūgštis, tulžies refliukso metu — tulžis, todėl rūgštingumą mažinantys vaistai čia veikia ribotai.

Šis skirtumas paaiškina, kodėl dalis žmonių metų metus geria vaistus nuo rėmens ir jaučia tik dalinį palengvėjimą.

Kas vyksta

Tulžis gaminama kepenyse, kaupiama tulžies pūslėje ir po valgio išleidžiama į dvylikapirštę žarną, kur padeda virškinti riebalus. Normaliai ji juda tik viena kryptimi — tolyn.

Tarp skrandžio ir dvylikapirštės žarnos yra vartininkas (pylorus) — raumeninis žiedas, neleidžiantis turiniui grįžti atgal. Kai jis nepakankamai užsidaro, tulžis patenka į skrandį. Tulžies rūgštys dirgina skrandžio gleivinę ir sukelia cheminį (reaktyvųjį) gastritą.

Dažniausios priežastys: skrandžio ar tulžies pūslės operacijos, opos, dvylikapirštės žarnos praeinamumo sutrikimai, kartais — vartininko funkcijos sutrikimas be aiškios priežasties.

Kodėl vaistai nuo rėmens padeda ne visiems

Protonų siurblio inhibitoriai — omeprazolas, pantoprazolas, ezomeprazolas — slopina skrandžio rūgšties gamybą. Tulžiai jie neturi jokio poveikio: rūgštis ir tulžis yra skirtingos medžiagos, o tulžis dar ir šarminė.

Šis mechanizmų skirtumas turi matuojamą pasekmę. Tyrimų duomenimis, maždaug 65 % žmonių, kuriems refliukso simptomai išlieka nepaisant gydymo protonų siurblio inhibitoriais, nustatomas patologinis tulžies refliuksas. Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl gydymas „neveikia“.

Praktinė išvada: jei geriate vaistus nuo rėmens ilgiau nei kelias savaites, o simptomai išlieka, atsakymas nėra didinti dozę. Tai priežastis grįžti pas gydytoją ir išsiaiškinti mechanizmą.

Kaip nustatoma

Vien pagal simptomus tulžies refliukso atskirti negalima — deginimas, pykinimas ir skausmas viršutinėje pilvo dalyje būdingi abiem būklėms.

Pagrindinis tyrimas yra viršutinės virškinamojo trakto dalies endoskopija. Jos metu galima pamatyti tulžį skrandyje, įvertinti gleivinės pokyčius ir prireikus paimti biopsiją. Papildomai gali būti atliekama pH ir impedanso matavimas stemplėje, leidžiantis atskirti rūgštinį ir nerūgštinį refliuksą.

Gydymo galimybės

Vieno visiems tinkančio gydymo nėra, o įrodymų bazė kuklesnė nei rūgštinio refliukso atveju. Literatūroje tirtos ir naudojamos priemonės:

Duomenų, pagrindžiančių rutininį šių priemonių taikymą, nėra daug; viename tyrime ursodeoksicholio rūgštis pastebimai sumažino skausmo intensyvumą bei dažnį ir beveik panaikino pykinimą su vėmimu. Konkretų derinį parenka gydytojas.

Sunkiais, gydymui nepasiduodančiais atvejais svarstoma chirurginė korekcija.

Ką galima padaryti pačiam

Šie dalykai priežasties nepašalina, bet mažina simptomų dažnį:

• valgyti mažesnėmis porcijomis ir dažniau;
• nesigulti bent 2–3 valandas po valgio;
• pakelti lovos galvūgalį apie 15 cm — ne pridėti pagalvių, o pakelti lovos galą;
• atsisakyti rūkymo ir riboti alkoholį;
• mažinti riebų maistą, nes riebalai skatina tulžies išsiskyrimą;
• esant antsvoriui — mažinti pilvo srities svorį.

Kada kreiptis nedelsiant

Šie požymiai nėra refliukso simptomai ir reikalauja skubaus ištyrimo:

• rijimo sutrikimas arba pojūtis, kad maistas stringa;
• nepaaiškinamas svorio kritimas;
• vėmimas krauju arba juodos deguto spalvos išmatos;
• nuolatinis vėmimas;
• mažakraujystė, nustatyta kraujo tyrimu.

Ilgai trunkantis tulžies refliuksas siejamas su gleivinės pokyčiais, todėl užsitęsę simptomai yra pagrindas ištyrimui, o ne ilgalaikei savigydai vaistais be recepto.